Dabar sėdžiu viena su imbiero arbata ir laptopu ant kelių, šiltai įsisupusi į savo chalatą, kambaryje paskendusiame smilkalų dūmuose (na ir kas kad nekvepia jie skaniai - svarbu atmosfera, o ją sukurti padeda ir ant lentynos mirksinčios kalėdinės lemputės). Lauke šalta ir tamsu, o mano mažas prietemoje paskendęs kambarėlis prisipildęs kalėdinių dainų ir…na jau minėjau - smilkalų ;)
Neaplankysiu šį savaitgalį namiškių ir laibai gaila, bet aš pati pasirinkau ir jau vėloka ką keisti (nors galvoje ir gimsta mintys pirmu šeštadienio autobusu traukti namučio…kas žino - juk niekada nevėlu :) Užtat aš šiandien pirmą kartą pati pagaminau du tinginius (vieną varškės, kitą paprastą), dar šiek tiek padirbėjau ir pažiūrėjau filmą, kuris dar kartą priminė, kad family comes first. Ir tokia keista nuotaika užplūdo, nes pasilikau savaitgalį Vilniuje, visų atsiprašiau - darbų gi milijoną reikia atlikti, o dabar sėdžiu po filmo (kuriam tarp tų milijono darbų kažkaip suradau tai laiko) ir galvoju, kad teisingas filmas - darbas negali būti svarbesnis už šeimą. Tai ką aš čia veikiu? Turėčiau sėdėti namuose su šeima ir klausinėti, ko kas nori Kalėdoms dovanų…
Tikiuosi visi kas tik turi tokią galimybę šiuo metu yra su tėvais, broliais, sesėmis, mylimaisiais, draugais ar bet kuo kitu, ką bent šiandienai galėtų pavadinti šeima. Mano šeima - mano didelis puodas arbatos :)) ir tai ne taip jau blogai. Bent jau kol kas.
Rodyk draugams
Aš niekada nesidažiau eidama į paskaitas. Dabar tepu antrą sluoksnį ant savo juodų paakių…
Aš praleidau dvi paskaitas, bet dar į dvi likusias nueisiu. Ir ne todėl kad jos kuo nors ypatingos.
Aš šiandien taip ilgai nenubudau, o kai jau prisiverčiau atsikelti galvoje kirbtelėjo mintis parašyti knygą.
Nežinau ar tiksliai taip…bet galvoje atsirado pirmas knygos sakinys. Gal net ne sakinys, bet mintis. Ir taip gaila, kad negaliu tiesiog sėsti ir rašyti knygos, kai man kyla toks, kad ir visiškai kvailas noras.
Mano pirmi žodžiai šiandien buvo: “koks bjaurus oras šiandien..ar man tik taip atrodo?”
Rodyk draugams
Sesė, vakar:
-Tu šiandien buvai į miestą išėjus?
-Aha, buvau.
-Tai ko nepasidažius? atrodai kaip trylikametė…
Aš namie turiu kėdę su ratukais.Ir kai ryte mama siurbia kilimą prie rašamojo stalo, aš nusistumiu tą kėdę į kambario vidurį ir sukuosi sukuosi, kol pradeda svaigti galva. O man greitai pasidaro bloga. Ir atsistojus temsta akyse ir linksta keliai, todėl pritūpiu ant žemės, o mamukas sako, kad visai suvaikėjau. Bet nepiktai. Tada paklausia ar man labai bloga. Bet man viskas gerai. Sakau jai, “man viskas gerai”.
Prieš miegą reikia persiversti kūlio. iš pradžių į priekį, paskui atbulai. aš taip sakiau sesei. ir abi vertėmės. mama juokėsi ir sakė eiti miegoti.
Aš ėjau bandydama neužminti plytelių kraštų, tada neužminti lapų…o lapų niekas nuo šaligatvių nebuvo nušlavęs. Todėl buvo labai sunku. O apgirtę pusamžiai vyrai keistai į mane žiūrėjo. Tikriausiai tikrai atrodau kaip trylikos, na gal šešiolikos.
Aš šoku ir geriu kavą; tada dainuoju ir geriu arbatą; tada vėl arbata ir rašau laiškus; man nebereikia dienoraščio - aš dabar rašau laiškus. Išbučiuoju katę ir pasisveikinu su sese; žiūriu fashion tv ir skaitau knygą “Paryžius niekada nesibaigia”; nemiegu, bet išsimiegu; kepu tau obuolių pyragą, nes tavo gimtadienis, ir pučiu šešis balionus (mama dvejoja ar galima lyginį skaičių balionų dovanoti…o aš net neįsivaizduoju); galvoju kokį vaiką sugebėčiau užauginti ir taip pribaigiu obuolienės stiklainį….
http://www.youtube.com/watch?v=f1LcdtFJjOI&p=5029D7304B3A68BA&index=180&feature=BF
Rodyk draugams
There‘s nothing pretty about being pretty.
Taip ir skambėjo galvoje visą laiką…bet ne gi save smerksi. Save žmonės visada pateisina. Net kai pyksta ant savęs, kai supranta kokie jie bevaliai – vis tiek yra daugybė tai pateisinančių priežasčių elgtis taip kaip neturėtum, gal net nenorėtum.
O kurį laiką juk buvo taip gera…kodėl taip - visada taip trumpai.
Rodyk draugams
Įeini į kambarį ir pamatai vakarinės saulės oranžinius spindulius ant sienų ir spintos, didžiulį puodelį garuojančios arbatos ant stalo, pajunti šilumą ir smilkalų kvapą ir visišką tylą. Ir pati nesupranti kodėl, bet praeidama pro veidrodį nusišypsai savo atvaizdui jame ir nesvarbu, kad šiandien viršijai savo kalorijų limitą, kad visą dieną prakiurksojai viena kambaryje, kad iš šimto padarytų nuotraukų tik kelios išėjo „padorios“. Nesvarbu, nes kartais gera. Kartais būna labai gera. Tik trumpą akimirką. Todėl greitai sėdi ir surašai viską kas ką tik įvyko. Kad tik ilgiau prisimintum. Ir visą laiką šypsaisi. Nes labai gera.
Rodyk draugams
Man baisu, kad aš labai greitai neteksiu saulės. O aš be jos negaliu. Visai. Nežinau ką reikės daryti kai negalėsiu bent kelias minutes per dieną veido sušildyti saulės spinduliuose. Bus šalta. Labai šalta. Dieve kaip baisu…
Sako: „anksti kėlus nesigailėsi“ – kokia kraupi tiesa! Na ne tiek kraupi, kiek tiesa. Bet nelabai ir maloni. Taip jau nutiko, kad keltis man šias pastarąsias dienas tenka gana anksti, 7-10 val. Ir šiandien ryte supratau, kad dar nei karto dėl to nesigailėjau. Sunku gal tas kelias pirmas minutes kol įkalbi save atsisėsti lovoje ir nuleisti kojas ant grindų. Bet po to – viskas tik į gerą! Aišku, jei tenka iš karto slinkti į paskaitas tai gal ir nea, bet jei turi laisvą rytą – tai kuo jis ilgesnis, tuo nuostabiau.
Pradedu galvoti, kad rytas yra mano mėgstamiausias dienos metas. Kai dar gali tiek tikėtis iš ateinančios dienos, kai atrodo, kad tiek daug per dieną nuveiksi, kai gali be sąžinės graužaties slankioti tik su chalatu ir vilnonėmis kojinėmis (nuo 13 val jau kažkaip keistai nužiūri kaimynai, jei pamato mane šitaip apsirėdžiusią); tik rytais mūsų balkoną apšviečia saulė, tik rytais aš geriu kavą, telefonas tyli, tv išjungtas ir tik ryte rytojus dar atrodo toli toli…
Man reikia kuo greičiau nusipirkti dienoraštį. Deja, šio mėnesio išlaidos liudija, kad tokius planus teks atidėti bent jau iki Lapkričio. Tik nežinai kur reikia ieškoti dienoraščių…su tvirta spyna ir mielu viršeliu…nežinau. bet labai reikia. Tik šiek tiek gaila, kad tada baigsis mano blogo rašymas. Nežinau kodėl gaila :) iš tikro gal ir ne gaila.
Mano bevardis šuniukas pagaliau gavo vardą. Slaptą. Jo niekas nežino – tik aš. Ir niekam niekada negalėsiu jo pasakyti. Bet svarbu kad aš bent mintyse dabar galiu į jį kreiptis man tokiu mielu vardu. Ir dabar mes miegam visada kartu. Ir aš jį stipriai stipriai apkabinu. Kiekvieną naktį. Kaip miela turėti paslaptį, kuria galiu dalintis tik su savo žaisliniu šuniuku.
Tu sakei, kad mano plaukai nerealiai švelnūs, o mano oda šilkinė…ir žinai ką – tu buvai visiškai teisus! Hey, bent mano išorė glotni ir švelni ;)
Kokia baimė seniau apimdavo telefono ekrane išvydus nežinomą numerį, kelios sekundės įtemptai žvelgiant į mobilųjį, mąstant kas galėtų skambinti ir tikintis, kad per tą trumpą laiką telefonas nutils. Dabar aš skubiai ištariu „klausau“. Dabar man smalsu. Smalsu pasikalbėti net su visokiais telefonines reklamas iškišinėjančiais žmonėmis, išgirsti ką jie siūlo ir paaiškinti kodėl manęs tai nedomina.
Rodyk draugams
„laukia sviesus rytojus su neapsviestomis gatvemis…“
Tai vat. Grizau. Labai norejau, nezinau ar reikejo, bet jau nebesvarbu. Viskas tures bus kitaip. Antrus metus taip pat neistverciau. Gerai, uzteks man vienai suprantamu blevyzgu…vasara nieko beveik nerasiau. Bet kazkaip susikaupe kelios pastraipos tai metu jas cia.
(zinau kad viskas parasyta sveplai, bet ka cia dabar jau ir bepakeisi….)
Supratau, kad turiu sazine, gigantiska atsakomybes jausma, kuris isgerus padideja dvigubai; kad visada stengiuosi su savimi pasikalbeti apie mane gluminancius dalykus ar savo nelabai man suprantamus poelgius, bet nesu labai kalbi, tikrai prasta pasnekove, todel nieko gero is to neiseina.
Niekada nebuciau pagalvojus, kad sugebesiu bent kelis kartus per diena saves paklausti: is it alright with u? it’s ok… if it’s alright with u. is it?
ir nei kartelio negauti normalaus atsakymo.
Pagaliau suradau ledus, kuriu nemegstu: Mint with chocolate chips. Visi kurie ragavo sake, kad ju skonis kaip dantu pastos, o as gyniau juos kiek galejau (is tikruju tol, kol pasibaige ju dezute ir galejau nusipirkti kitus).
Pirma karta vasara verkiau kai bibliotekoje pirma karta isgirdau sita daina:
http://www.youtube.com/watch?v=EDadO8xKBEQ
kitus kartus irgi graudinausi, bet daugiau nebeverkiau.
Garbinu Marko-Polo, garbinu maudynes lietuje vidurnakti; garbinu ivairiausiu skoniu kava ir kartoti zmonems kad jie manes visikai nepazista.
Dabar zinau, kad esu grazi. Nelabai zinau ka su tuo daryti. Man atrodo, kad reikia kazka daryti. As bent taip supratau…tik nezinau ka.
Dar zinau, kad esu stipri. Tau per stipri…ir sau per stipri. Tik nezinau ar cia galima ka nors pakeisti. Bandysiu.
And at the end of August it started to rain. Really hard. So hard you think you’ll not handle it. So hard it seems the rain crashes your soul. Crashes you. And I felt like crying all the time, but I couldn’t cry for whole three days. That’s how long it rains in here.
Rodyk draugams
Gone for summer.
Will be back in October.
Some stuff to remember.
Some stuff to get by.
Rodyk draugams
Sapnavau daug blogų dalykų. Ir vis prabusdavau. Ir tikėjausi, kad sapnas jau baigėsi, bet iškarto vėl užmigdavau ir sapnas tęsėsi toliau. Taip ir išmiegojau beveik iki vidurdienio. Ne košmaras,bet šiaip nieko gero nežadantis sapnelis…
Mano draugės lagaminas buvo didesnis nei mano ir ji neįsidėjo chalato į jį; ir pridavė jį su kita mergina, o mūsų skrydis dar tik už kelių dienų. Ir visą sapną aš buvai su jais visais, bet viena. Stovėjau atokiau ir žiūrėjau kas vyksta, kaip ji šoka su vaikinu, su kuriuo aš turėjau šokti. Tada išbėgau į balkoną ir niekas ir ten į mane nekreipė dėmesio. Persisvėriau per turėklus ir žemiau esančiame balkone mačiau kabantį draugės chalatą, kurio ji neįsidėjo į lagaminą. Toks „negerumo“ jausmas visą laiką. Blogi dalykai dedasi. Blogi.
Nemėgstu savo kojų (nekenčiu per stipriai pasakyta). Man atrodo kelionės į devintą aukštą laiptais ir ilgi pasivaikščiojimai turėjo nelauktų pasekmių ir dabar mano kojos tokios…visai raumeningos. Blauzdos sustiprėjo…feee…gulėsiu lovoj kiek tik galėsiu. Kol raumenys sunyks. Vat.
Sužinojau, kad bananas yra per pus kaloringesnis nei obuolys, o kriaušė ne tokia kaloringa kaip obuolys. O taip norėjosi nusipirkti bananų.
Pradedu naują etikečių skaitymo, mažų lėkščių, nieko nesuvalgymo iki galo ir „ką aš šiandien valgiau?“ erą. Todėl ant mano stalo skanumynų vietą pakeitė ryžių trapučiai (beja netokie jau nekaloringi, bet jei nesuvalgau daugiau nei penkis per dieną viskas gerai) ir dubuo su mažyčiai obuoliukais.
Kaip sunku rasti jogurto mažesnio nei dviejų procentų riebumo.
Šiandien pietums valgiau ryžių su konservuotomis pupelėmis (nusipirkau didelių tai teko susmulkinti), krapais ir tomatu. Visai skanu. Ir valgiau taip lėtai, kad pusė maisto atšalo ir vis tiek teko išmesti.
Reiks galvoti kaip be aliejaus pasišildyti likusią ryžių dalį vakarienei…
Būna tokių vadinamų „gerų“ dienų, kai eini ir visi šviesoforai kaip tyčia rodo žalią šviesą. O būna dienų kai prie kiekvieno šviesoforo kaip tyčia užsidega raudona ir supranti, kad šiandien ne tavo diena. O kartais visur dega žalia, tu sulėtini žingsnį ir tikiesi, kad dar spės užsidegti raudona, bet neužsidega; ir tu kuo ramiausiai spėji pereiti per perėja, o taip norisi, kad bent kartą užsidegtų raudona ir galėtum bent trumpam sustoti.
Nuostabi diena. Nusprendžiau laiminga sau pareiti pėsčiomis iš šilo „iki“. Ir ėjau sau. Valgiau ledus. Ir pro šalį praėjo mažiausiai keturios porelės. Susikibusios rankomis, po du. O aš sau viena su savo ledais…kartais pagalvoji kokia neteisybė, kai bent jau perpus už tave baisesnės, storesnės…toks jausmas, kad visos turi su kuo eiti pasivaikščioti. (sakysit gal jos siaubingai įdomios ar protingos, bet kalbu apie tai ką matau, ir pastebėjimui visos matytos porelės ėjo tylėdamos. Rimtai nei vieni tarpusavyje nesikalbėjo, o net aš mintyse komplimentus laidžiau savo ledams ir buvau jais daug labiau susidomėjusi nei jie vieni kitais).
Aha…ir ką gi aš turiu? aš turiu dvi porcijas ledų. Šaunu. Kažkaip visas „laimingumas“ kažkur išgaravo.
Taip norėčiau gyventi viena. Tada galėčiau namo pasinešti sraiges, kurias matau pakelėse. Kaip senais gerais laikais.
Mano liemuo vakar: 61 cm; šiandien: 63 cm. ??? arba čia nuo rytinės arbatos arba… nieko nebežinau…
Kartais man taip gaila Dievo…
Rodyk draugams
Šiandien aš sudaužiau savo puodelį. Aišku mylimiausią. Skirtą tik arbatai gerti. Atlaikiusį, bent septynis arbatos ruošimus kiekvieną dieną. Tokį juodą juodą. Ir iš išorės ir iš vidaus.
Gaila.
Dar būna gaila, kai iš stovėjimo aikštelės išvažiuoja mašinos(rimtai, stebėjau kažkada, tai kiekvieną kartą kai kokio pažįstamo mašina išriedėdavo taip liūdna pasidarydavo, paskui liūdna pasidarydavo vien pamačius, kad mašinos nėra toje vietoje kur ji visada stovi; kartais pavydu tiems, kurie išvažiuoja, ir kartu liūdna,nes tu lieki).
Liūdna kai išmeti gėles, kai pritrenki kokią musę, kai pliušiniai žaislai stovi išrikiuoti ant lentynų, kai daugiausia pastangų dedi į dalykus, kurie tau ne tik, kad nepatinka, bet ir daro tave liūdna.
Kompas baigia sulūžti. „N“ mygtukas iškrito ir dabar turiu galvoti ką rašau, kad tik kuo rečiau tektų naudoti šią raidę. Nesiseka.
Mano piniginėje nėra nei vienos nuotraukos. Pasiklausius žmonių, pasiklausius dainų atrodo, kad visi nešiojasi kieno nors nuotraukas savo piniginėse. Aš ir norėčiau.
(kad kas nors mano foto piniginėje laikytų ar šiaip kur slaptai į knygą įkištą).
Mano balkone saulė šviečia tik rytais.Todėl bandau vis prisiversti atsikelti anksti ir eiti į balkoną gerti arbatos/kavos ir deginti savo baltų kojų ar bent jau kad ir netokio jau balto snukučio.
Kaip gera klausytis muzikos…Tik tada gali visiškai negalvoti. Jokių minčių. Ir tavo smegenys sudarytos tik iš dainų tekstų. Tai ir yra tavo mintys. Arba tu nebeturi jokių minčių. Vis tiek, kaip gera.
Rodyk draugams
